Vasaris poetas

„- Ką gi rašo Varnėnas?
- Rašo, kad skaitė tavo paskutines eiles. Sako, kad eiliavimas patobulėjęs, bet pačios eilės šaltokos, nors jose ir daug
patoso.“

„Jam keista atrodė ir tai, kad net paskutiniaisiais metais,
kada jis manė padaręs pažangą dvasiškame gyvenime, jo poezijoj atsispindėjo ne šie laimėjimai, bet visa tai, kas buvo
slopinama, su kuo jis kovojo, kas drumstėsi jo sielos dugne dvasios nuopuolių ir abejonių valandomis.“

„Visai mesti tą poeziją ir visas tas svajones“.

Vasaris nujautė, kad jis vargu pajėgs išsižadėti tų vilčių, kurios iš dalies ji į seminariją atvedė

„Suderinti kūrybą su kunigišku gyvenimu“.

„Jis žinojo ir tikėjo, kad Dievas yra visokios tobulybės, grožio ir kilniausios poezijos šaltinis. Bet kodėl visi religiniai, doroviniai, amžinosios tiesos, gėrio ir grožio motyvai jį  palikdavo šaltą  kaip ledą, o kūrybinis lyrinis susijaudinimas vesdavo į  gyvenimo žabangas ir pavojus?“.

"Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas."

„Kunigas visą gyvenimą turi liepsnoti gyva ugnim. Kiekvienos šventos mišios, kiekvienas pamokslas, kiekviena išpažintis, kiekvieno sakramento administravimas - viskas turi būti vis nauja kibirkštis Dievo garbei ir naujas dvasios gyvybės ženklas.“

”Vis tai buvo knygos, turin čios šiokį ar tokį santykį su Bažnyčia, su teologija, su pasaulėžvalga, su kunigo pareigomis ir darbu, su askeza ir apskritai dvasiniu gyvenimu. <...> Vasaris jau ėmė privengti savo kolegos. Juk ar ne iš mėgstamųjų knygų pažįstame žmogų? <...> Viešpatie, argi jis amžinai pasmerktas nerimauti, graužtis, kankintis dėl savo literatūrinių palinkimų ir dėl profaniškų kūrinių pamėgimo?“

„Dabar gi jis ėmė jausti jau ne vien save, bet ir pačią gamtą. Jo organai tarsi paaštrėjo, o įspūdžių priėmimas pasidarė
jautresnis ir siekė giliau. Jis patyrė, kad pati gamta turi savo gyvenimą, savo sielą ir savo kalbą.“

„Jis jautėsi ne vien sekamas, bet ir atsargiai, pamažu spaudžiamas į griežtas kunigo gyvenimo normas <...> ir jis <...> nusprendė: jis elgsis atsargiai, bet niekas neprivers jo išsižadėti to savo vidaus pasaulio, kurį per ilgus metus kovodamas ir blaškydamasis savy sukūrė.“

„Aš pastebiu, kad tavo poetinė kūryba sustojusi <...> kryžkelėj. Tavo paskutinių metų eilėraščiai, o taip pat ir drama, <...> be ankstyvesnio kartumo ir maištingumo, turi dar <...> juodo pesimizmo ir nevilties. Toliau šia kryptim nebėr kur eiti. Arba tu visai mesi rašęs, arba pradėsi ką nors nauja.“

Vasaris nuo pat seminarijos pradžios kovojo dėl savo talento, kūrybos laisvės ir dvasinės, vidaus ramybės. Kunigavimas, kaip poetui, suteikė Vasariui daug skausmo, sielvarto, abejonių ir neramumų.

- Taip, dabar dalykas visai aiškus. Nuo šios dienos draugas Liudas Vasaris tampa mūsų "Šviesos" kuopelės nariu. Štai čia
mes, visa valdyba, šiandien jį ir priimam savo tarpan

„- Reikia mesti viskas, - tarė jis sau,- kas blaško mano dvasią ir kliudo susitelkti religiniam gyvenimui. <...> Ir jis pradėjo uoliai šį nutarimą vykinti. Jis stengėsi gerai atlikti visus dvasiškus pratimus: meditacijas, sąžinės perkratymus, išpažintis, maldas. <...> Ir jį kankino klausimas: kodėl jis nieko to neranda?“

„Pralotas Girvydas buvo šviesus ir plačių pažiūrų žmogus, bet atkaklus savo luomo garbės ir reikalų gynėjas. Jis visa širdžia
geidė, kad kunigija įsistiprintų visose gyvenimo pozicijose."

„Aš nuo pirmųjų seminarijos metų kovoju dėl savo talento, dėl visų geresniųjų savo sielos savybių, dėl dvasios ir kūrybos laisvės, pagaliau, dėl vidaus harmonijos ir sąžinės ramybės!“

Po subdiakonato šventimų jis dar labiau nugrimzdo į save, užsidarė ir kartais stačiai jausdavo reikalą būti vienas.

Ir čia Vasario dvasioj prasideda ilgas kovos procesas, panašus į pirmąjį, tik atvirkščias. Jame atbus poetas, bet ir kunigas nenorės išsižadėti savo teisių. Jo sąžinė taps skaudžių konfliktų arena. Pažadintas kovos, jis vėl ims rašyti, bet dar ilgai analizuos vien save; ilgėsis plataus pasaulio, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės į jį žengti

„Kaip poetas aš ne kunigas."

„- Pagaliau atsimink dar ir tai, - jau grįžtant kalbėjo Ramutis, - kad tu esi dvasiškių luomo narys. Dėl to kiekvienas tavo veiksmas bus įskaitomas ne vien tau, bet ir visam luomui. <...> Šitie žodžiai vėl pataikė į jautrią Vasario vietą ir jį pribaigė galutinai.“

„Gaila, kad tamsta kunigas, - kalbėjo ji vieną kartą.- Aš norėčiau, kad sveikas kuo giliausiai įsisąmonintum, kad pirmiausia esi poetas, o tik paskui kunigas. Nes poetu tamstą sutvėrė pats Dievas, o kunigu padarė tik seminarija ir vyskupas.“

„Aš ir toliau rašysiu, ką norėsiu ir kaip norėsiu."

"Be vidaus kovų ir kančių nėra kūrybos."