Kategorier: Alla - sejarah

av Klaudija Kareckaitė för 6 årar sedan

664

balta drobule

Novel ini mengisahkan kehidupan Antanas Garšva di tengah peristiwa sejarah yang berlaku di Lithuania dari tahun 1941 hingga 1990. Lithuania melalui dua fasa penjajahan, pertama oleh Jerman Nazi dan kemudian oleh Soviet Union.

balta drobule

„Aš pamatysiu šventos Onos bažnyčią Washington skvere (tesiunta Napoleonas, norėjęs ją perkelti į Paryžių), ir į vidų įeis dailios vienuolės su geltonom žvakėm nekaltose rankose."

Lietuvos istoriniai įvykiai Antano Škėmos romane „Balta drobulė"

1944 m. Emigracija į Ameriką per Vokietiją.

„Šią DP stovyklėlę patupdė plynuose Bavarijos laukuose. Ir rinkome komitetus. Ir šventėme savo šalies sukaktis. Ir įsikarščiavę kalbėtojai šaukė: „kitais metais sugrįšime!“ Ir verkėme, kai šešiametė mergaitė deklamuodavo eilėraštį, kuriame atsikartodavo mūsų šalies vardas. Ir vakarais prie barakų susėdę vyrai traukė dainas, jose ritmingai pasikartodavo posmai, ir tirpo finalinė gaida. Ir man vaidenosi: tai šviesus ruožas, jį paliko krintąs meteoras, kuris ką tik sudegė"
„Tu bandysi į Ameriką?“ „Bandysiu“.

1941 - 1953 m. Partizaniniai judėjimai

„1941-aisiais metais Antanas Garšva buvo partizanas. Raudonieji traukėsi iš Kauno. Desperatiškas pasitraukimas, vokiečių armijoms spaudžiant, gimdė anarchiją. Kartais raudonieji trenkdavo į šalį ginklus ir užmigdavo plentų grioviuose. Juos galėjo paimti į nelaisvę romiausioji mergina, jie teprašė duonos ir vandens. Kartais raudonieji išžagindavo romiausias merginas ir subadydavo durtuvais sutiktuosius. Partizanai išdygo staiga. Kaip ir žinios apie raudonųjų traukimąsi. Antanas Garšva patruliavo Artilerijos parke. Jis gavo uždavinį: sekti, ar per Nemuną nesikelia raudonieji."

1941 -1944 m. Lietuva nacistinės Vokietijos sudėtyje;

1944 - 1990 m. II-oji sovietų okupacija.
„Antanas Garšva pasveiko. Viršugalvyje liko vingiuotas randas. Jis pradėjo rašyti ilgą straipsnį „Humanizmas sovietų literatūroje“, bet nebaigė. Į Lietuvą įsiveržė vokiečiai."

„Po mėnesio Garšvą išleido. Ir, kai į Lietuvą vėl grįžo bolševikai, jis pabėgo į Vokietiją."

„Ką jautė šventasis Antanas, kai jam nesivaideno velniai ir moterys? Ką jautė tūkstančiai suvarytųjų į gazo kameras, prie motinos kojų klykia apsisnargliavęs žydukas, ir motina kandžioja savo pirštus? Ką jautė sušalę į akmenis prie nukirstų medžių tolimoje šiaurėje?"

„Šią DP stovyklėlę patupdė plynuose Bavarijos laukuose. Keturiuose barakuose, kuriuos sukalė rusų belaisviams. Molėtoje žemėje. Kai mes eidavome po lietaus atsiimti maisto davinio, mūsųbrezentiniai batai aplipdavo sunkiai nuvalomais grumstais. Mums išdalino drabužius."

„Vokiečiai mielai atvažiuodavo į užmiestį. Garšvos kolegos rašytojai atsidūrė gatvės žvyre, kai bandė išvaduoti Garšvą. Ženia įvesdavo savo klientus į verandą ir laužyta vokiečių kalba aiškindavo: „Jis yra žinomas lietuvių poetas. Bolševikai jį žiauriai kankino. Jie daužė plaktuku jo galvą, labai iš lėto, kol jis sukvailėjo. Bet jis nepavojingas. Jis net rašo. Jis gerbia vokiečių kariuomenę. Už išvadavimą“. <...> Tada aiškindavo, kad Ženia ir vokiečių kariuomenė jį išgelbėję nuo skurdo, ir jis nepaprastai laimingas, nes gali medituoti apie transcendenciją. Jis parašysiąs vertingą knygą. Joje tilps ciklas eilėraščių, pašvęstų nuostabiajai vokiečių kariuomenei ir jos genialiajam vadui. Jis seksiąs tobuliausiąjį mistiką – Friedrichą Nietzsche."

• 1940 - 1941 m. I-oji Sovietų okupacija

„Pirmojo bolševikmečio metu Antano Garšvos eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Jo kūrybą pavadino reakcionieriška ir formalistine. Garšva ir jo tėvas gyveno Aukštosios Panemunės vasarnamy. Garšvos tėvas slampinėdavo po sodą, stabtelėdavo ties kriaušių medžiais (kuriuos kadaise išrašė iš Danijos) ir čiupinėjo dar žalius vaisius. Jam bolševikai nutraukė pensiją, kaip Gedimino ordino kavalieriui, tokio ordino, kur į nusipelniusieji Lietuvos valdininkai buvo įpareigoti pirktis. Kriaušių glamonėjimas buvo susmulkinta meditacija tos ankstyvesnės, ant Nemuno kranto, į Pažaislį bežvelgiant. Dabar ten meditavo rusų kareiviai su užmautais ant šautuvų durtuvais ir priartėjusiam šaukė: „Šalin!“ Tėvas nebelietė smuiko."
„Labas, drauge Garšva“, tarė poetas Zuika. Nepriklausomybės metais jis rašė proginius eilėraščius. Apie karą, apie Vilnių, apie tautines šventes. Eilėraščiuose buvo apsčiai šauktukų ir kartojosi žodis Lietuva. Jis ir dabar rašė proginius. Apie karą, apie Maskvą, apie komunistines šventes. Šitie eilėraščiai ne per daug pasikeitė. Jie pagausėjo šauktukais ir žodžiu Stalinas."

„Kokia teise jūs ateinate naktį ir kontroliuojate mane?“ „Būk šaltas. Darbo liaudis turi teisę kontroliuoti. Ir draugas Simutis garbingoje NKVD tarnyboje."

„Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24 035 į Sibirą. Smagu."

„Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimukyje, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės. Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenušluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės."

• 1918 - 1940 m. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis.

„Apytamsė skaitykla Kauno centriniame knygyne. Ilgi ir nutrinti stalai, vakarykščiai laikraščiai, pamauti ant geltonų lazdelių, Gedimino, Mindaugo, Valančiaus litografijos sienose. Ir knygų skyrius. <...> Antanas Garšva buvo keturiolikos metų, jis gyveno vienas Kaune ir mokėsi, jo tėvas mokytojavo provincijoje." Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas. Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva."
„Labas, drauge Garšva“, tarė poetas Zuika. Nepriklausomybės metais jis rašė proginius eilėraščius. Apie karą, apie Vilnių, apie tautines šventes. Eilėraščiuose buvo apsčiai šauktukų ir kartojosi žodis Lietuva."

„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter ; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas. Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva."

• 1863 – 1864 m. sukilimas

„Ir mano tėvas rašė dramas. Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos. Teigiamuosius ir neigiamuosius personažus jis skirstė tautybėmis. Lietuvis – doras, lenkas – išdavikas, rusas – sadistas. Dramos tematika? Slaptų lietuviškų knygų platinimas, nekaltos mergaitės išprievartavimas ir tragiškas skendimas Nemune, aukso kasimas Sibiro taigoje ir, šalia, turtingas liaudies dainų akompanimentas, kaip senobiniai keistaformiai puodai, į kuriuos supilami žvangūs herojų jausmai."
„Blizga išblizginti mokasinai. Ant dešinio mažojo piršto – auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai. Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojų. Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei žūsiu – paskutinieji mano žodžiai bus – aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave..."

• 1812 m. Napoleono Bonaparto žygis į Rusiją.

• 1547 m. išleista pirmoji lietuviška knyga (Martyno Mažvydo „Katekizmas").

„Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet, ir tatai marindami permanykiet.“